Vaikai augdami nuolat pažindinasi su aplinka, jų poreikiai vis didėja, noras pamėginti, paragauti, užlipti, pašokinėti ir pan. tik auga kartu su amžiumi. Tačiau, kada dėmesys jau per daug išblaškytas ir vaikui nesiseka susikaupti veiklai ilgesniam laikui? Dažnai pavadiname vaiką: labai judrus, mėgsta daug lakstyti, džiaugiamės, kad vaikas labai žingeidus, tačiau kai tai pradeda vaikui trukdyti – galime įtarti vaiko hiperaktyvumą. Tokiu atveju ypač naudinga pasikonsultuoti su specialistais siekiant užtikrinti pagalbą vaikui.
Hiperaktyvumas dažnai prasideda vaikystėje ir gali tęstis net ir suaugus. Dažnai hiperaktyvūs vaikai yra išsiblaškę, elgiasi impulsyviai, nesilaiko taisyklių, išdykauja, pasižymi įkyriu elgesiu, nesilaiko ribų, jiems sunku išsėdėti ramiai vienoje vietoje, neišklauso kitų kalbos iki galo, dažnai patys daug ir greit kalba, neįvertina rizikos, dėl ko tiek patys, tiek aplinka gali patirti neigiamų jausmų ir išgyvenimų. Aplinkiniai nuolat juos drausmina, bando “įstatyti į rėmus”, kritikuoja, tad vaiko savivertė mažėja, jis nejaučia socialinio palaikymo, gali tapti liūdnas ir uždaras. Siekiant to išvengti, reikalinga padėti hiperaktyviam vaikui suprasti, kas vyksta ir kaip jam pačiam išmokti kontroliuoti situaciją. Labiausiai sunkumai išryškėja mokykloje, kuomet vaikui jo aktyvumas trukdo mokytis, prarandama motyvacija stengtis, pradedama jausti socialinė atskirtis, nes jie nuolat kritikuojami ir atstumiami.
Hiperaktyviam vaikui reikia užtikrinti visos komandos pagalbą – įsitraukti turi tėvai, mokytojai, psichologas, jei reikalinga – ir gydytojas. Svarbu:
Nepalikime vaiko vieno, neatstumkime, padėkime jam įveikti sunkumus kartu labiau jį pastiprinant, paskatinant už teigiamą elgesį, parodant, kad suprantame jį ir žinome, kad ir jam nėra lengva.
Atgal